Kryptingam visuomenės klestėjimui reikalingi lyderiai. Be jų nei viena civilizacija negali judėti pirmyn. Nepaisant to, kad be jų neprasideda jokie politiniai, ekonominiai, moksliniai ar religiniai proveržiai, lyderiai neturi nei antgamtiškų galių, nei ypatingų talentų, nei išskirtinių įgimtų savybių. Visas lyderiavimo pranašumas yra įgyjamas sunkaus darbo bei pastangų dėka. Lyderystė – tai elgesio būdas, o ne titulas ar privilegija. Todėl lyderio savybių negalima nei paveldėti, nei deleguoti, nei nusipirkti, nei pasisavinti. Juo paprasčiausiai reikia tapti.
Bendruomenės, verslo organizacijos, politinės jėgos ar tautos vedliams neretai klijuojama pripažinimo bei prestižo etiketė. Daugelis į tokius žmones žvelgia pavydžiu žvilgsniu. Valdžia, kontrolė, garbingas statusas – nepaprastai viliojantys masalai. Tačiau toks jaukas apgaulingas lyg miražas: kuo atkakliau jo sieki, tuo greičiau jis tolsta. Nuo vidinės pažangos persimesti prie puikybės, šlovės ir dėmesio gaudynių – grubi klaida lyderiavimo žaidime.
Šiandieną lyderiai priklauso deficitinių prekių kategorijai. Tiek visuomeniniame, tiek politiniame, tiek verslo lygmenyje. Visi dairosi susigūžę ir spėlioja, ką dar iškrės negailestingoji recesija. Rankos nusvirę, iniciatyvos jokios. Bet daugelis slapta viliasi, jog staiga pasigirs balsas – “Ei, aš žinau ko griebtis, sekite paskui mane”.
Pasaulis nenuspėjamas ir ne visuomet galima pasikliauti kitais. Jeigu aplinkui nėra gelbėtojų, žmogus privalo išplaukti pats. V. Bafeto kartą paklausė, į ką jis kreipiasi, kai jam reikia patarimo. Milijardierius atsakė, kad tokiu atveju pirmiausia visada pasižiūri į veidrodį. Puikus priminimas tiems, kurie besidairydami į kitus, pamiršo, jog ir patys šį bei tą sugeba.
Kai užpuola sunkmetis, daugelis tiki bet kuo, tik ne savimi. Dažniau žiūrėkime į veidrodį.
