Nėra atsitiktinumų šiame pasaulyje. Atsitiktinumais mes vadiname tokius dalykus, kurių kilmės priežasties nesuprantame ar nesugebame paaiškinti. Tačiau nesupratimas dar toli gražu nereiškia, kad kažko nėra. Pastebėjau, jog žmonės labai linkę atsitiktiniais dalykais, palankiu likimu ar laiminga žvaigžde teisinti savo neišmanymą, silpnumą ir valios trūkumą.
Juk žymiai lengviau pasakyti “to nėra”, nei pačiam pasigilinti ir pasidomėti. Žymiai lengviau rėkti, kad kas nors neveikia, nei pačiam imti ir pabandyti. Paprasčiau viską neigti, užuot pripažinus, jog šiame reikale nei velnio neišmanai. Kur kas patogiau galvoti, kad tai neįmanoma, negu konstatuoti, kad neturi pakankamai tvirtybės ir atkaklumo.
Žmonės vengia tiesos apie pačius save lyg ugnies. Jie verčiau linkę apgaudinėti save, nei pažvelgti tikrovei į akis. Jei pajunta, kad kokia nors gyvenimo aplinkybė bado į jų asmenines silpnybes, pradeda jų vengti. Jeigu tai daro kiti asmenys – jie juos puola ir kaltina. Toks elgesys kovoja su pasekmėmis, tačiau toliau globoja priežastis.
Todėl jei dažnai aplanko noras teisintis, kaltinti kitus, kas nors nesiseka, neveikia ar nesigauna, labai pravartu sau sąžiningai atsakyti į paprastą klausimą – ar man netrūksta žinių, atkaklumo ir tvirtos valios.
Galingas trejetukas.
