Lyga.lt BLOGas

Jeigu imatės kokios nors užduoties, projekto ar verslo, kiek pastangų į tai įdedate? Ar dirbate iš visų jėgų, ar paviršutiniškai? Ar į tai investuojate didžiąją savo laiko dalį? O gal norite daug gauti, bet mažai duoti?

Požiūris į savo darbą ir veiklos filosofija stipriai įtakoja pasiektus rezultatus bei viso gyvenimo kokybę. Pasirinktas veiklos ir poilsio, pastangų ir atlygio, altruizmo ir egoizmo santykis ilgainiu tampa asmeniniu etikos standartu. Šis standartas nulemia pastangų kiekį, kurį žmogus pasiruošęs skirti vardan savo norų įgyvendinimo. Kai kurių asmenų darbo etika smukusi taip žemai, jog jie reikalauja visko už dyką. Derėtų prisiminti, kad kainas turi ne tik parduotuvių lentynose esančios prekės.

Kiekvieną kartą, kai padarome mažiau negu galėtume, tai atsiliepia mūsų savigarbai. Vadovaujantis tokia filosofija ilgesnį laiką, žmogaus pasitikėjimas savo jėgomis pradeda silpti. Galų gale jis suvokia, kad tapo ne tuo, kuo norėjo ir galėjo tapti. Tai virsta vidine tuštuma, absoliučiu nusivylimu ir nepasitenkinimu savo gyvenimu.

Darbas garantuoja pragyvenimą, sunkus darbas atneša sėkmę. Žmogus turi unikalų gebėjimą kurti. Piktžoles galime paversti nuostabiu sodu, skurdą turtu, o liūdesį džiaugsmu.

Įdomiausia, kad didelė dalis žmonių renkasi gyvenimą piktžolėse vien dėl to, kad nedrįsta pakeisti savo veiklos, požiūrio ir moralinių nuostatų.

2009-03-31 | Parašė: Paulius | Komentarų (1)
Žymės: darbštumas, etikos normos, moralė, požiūris | Temos: Saviugda

Godumas – viena iš pagundų, kuriai neįtikėtinai sunku atsispirti. Visais laikais tai buvo vienas iš didžiausių išbandymų žmogui. Sveikas noras turėti daugiau gali nesunkiai virsti manija. Geriausias to pavyzdys yra dabartinė pasaulinės ekonomikos būklė ir žlugusi B. Madoff finansinė piramidė.

Leidinys “Newsweek” atrinko ir surikiavo didžiausius istorijai žinomus gobšuolius, atrinkau keletą iš jų:

• Markas Liucinijus Krasus (115 – 53 m. pr. Kr) – romėnų karo generolas, savo nekilnojamo turto valdas plėsdavęs pagal padek ir nupirk techniką. Kai patikusiame name kildavo gaisras, Liucinijus namo savininkui pasiūlydavo jį nupirkti už… paprasčiausią dainą. Jeigu žmogus su tokiais mainais sutikdavo, jis neleisdavo namui sudegti ir liepdavo savo kareiviams tuojau pat jį užgesinti.
• Čingischanas (1162 – 1227 m.) – mongolų valdovas, siekęs užvaldyti visą pasaulį. Ir tai jam pavyko geriau, nei bet kam kitam – Čingischano imperija buvo didžiausia istorijoje – nuo Ramiojo vandenyno iki Elbės upės. Tai 4 kartus didesnė teritorija, nei pavyko užkariauti Aleksandrui Makedoniečiui.
• Popiežius Sikstus IV (1471 m.) – šis šventojo sosto atstovas nespjaudavo į turtus. Būdamas bažnyčios vadovu, jis gerokai papildė savo ir savo ištikimiausių kardinolų kišenes pardavinėdamas indulgencijas. Gudragalvis popiežius kvailino žmones, aiškindamas galįs už pinigus išprašyti jų mirusiųjų artimųjų sieloms malonę bei nuodėmių atleidimą. Gal ir neblogas biznis būti oficialiu bilietų į rojų platintoju.
• Empres D. Cixi (1835 – 1908 m.) – 50 metų buvo Kinijos valdove. Imperatorės karūną ji pasigviešė iš savo sūnų, o valstybės pinigus naudodavo savo užgaidoms tenkinti. Valgydavo tik iš auksinių indų ir turėjo daugiau nei 3000 dėžučių su papuošalais.
• Čarlzas Ponzi (1882 – 1949 m.) – žymus italų kilmės aferistas, kurio sukurtas fiansinės apgaulės mechanizmas buvo pavadintas Ponzi schema. Naudodamas šį mechanizmą, investuotojus ilgus metus apgaudinėjo ir B. Madoff`as.
• Imelda Markos – filipinietė į šį sąrašą pateko dėl to, kad jai priklauso didžiausia pasaulyje brangakmenių kolekcija, ji beprotiškai mėgsta išlaidauti ir turi apie 3000 batų porų.
• Bernardas Madoffas – prasuko iki šiol stambiausią finansinę aferą už daugiau nei 50 milijardų dolerių. Deja, pinigais pasidžiaugti jam greičiausiai nebeteks.

Dideli turtai atneša ne vien džiaugsmą ir lengvą gyvenimą, bet ir rimtą atsakomybę. Bilas Geitsas viename interviu yra prasitaręs, jog su pinigais paraleliškai auga ir problemų kiekis.

2009-03-30 | Parašė: Paulius | Komentarų (2)
Žymės: gobšumas, godumas, pinigai, žmonių silpnybės | Temos: Pinigai pinigėliai

Susitikimai, susirinkimai ir pasitarimai suvalgo nemažą dalį darbo laiko. Jie tapo tokia įprasta darbinio pasaulio dalimi, jog nelabai kreipiame dėmesio, ką veikiame jų metu. Laiko planavimo konsultantai teigia, kad nieko gero. Tiesiog švaistome laiką. Manau, šį faktą patrvirtintų ir daugelio asmeninė patirtis. 8 iš 10 atvejų be susitikimų išvis galima apsieiti. Šiek tiek pasigilinus dažniausiai paaiškėja, kad nėra jokios svarios priežasties pasitarimui sušaukti arba problemą galima išspręsti kitu būdu.

Visiems, kurie brangina, vertina ir siekia išnaudoti savo laiką prasmingai, S. Godin siūlo pabandyti tokią susitikimų planavimo techniką:

• Ne visos problemos vienodos. Organizuojant susitikimus, ši taisyklė dažnai pamirštama. Neverta darbotvarkėje skirti vienodą laiko rezervą visiems klausimams aptarti. Jei reikalui išsiaiškinti pakanka 5 minučių, kam skirti 20?
• Pasiruošimas būtinas. Prieš kiekvieną pasitarimą iš dalyvių reikalaukite pasiruošti: paruošti prezentaciją, surinkti info, kažką perskaityti. Susitikime šiaip sau neturi dalyvauti nei vienas asmuo. Jei tokių atsiranda, mandagiai paprašykite jų pasišalinti.
• Jokių sėdimųjų vietų. Stovėjimas visiems dalyviams primins, jog reikalus tvarkyti reikia sparčiai. Paplepėti apie gyvenimą galima restorane po darbo.
• Reikalaukite punktualumo. Jeigu kas nors pavėluoja daugiau nei pora minučių, tegu stato kolegoms kavos. Arba paprasčiausiai užrakinkite konferencijos salės duris ir pavėlavusių nebeįleiskite, kaip daroma kai kuriose kompanijose.
• Neužtęskite susitikimo. Vos tik išseko jam numatytas laikas, susitikimą tuojau pat baikite. Jei liko neaptartų klausimų, tai bus puiki pamoka organizuojant pasitarimus kitą kartą.
• Susitikimo reziumė. Tai organizatoriaus pareiga: susitikimui pasibaigus, jis privalo kuo greičiau dalyviams el. paštu išsiuntinėti pasitarimo išvadas, esmines idėjas ar apibendrinimą.
• Dalyvauk tiek, kiek būtina. Jei savo rolę ir užduotis atlikote ir jūsų aktyvaus dalyvavimo susitikime daugiau neprireiks – išeikite. Būti tik pasyviu stebėtoju nėra prasmės, viso susitikimo santrauką galėsite perskaityti ir vėliau.

Ir efektyvūs, ir beprasmiai pasitarimai yra įpročio reikalas. Pratinkimės dirbti efektyviau.

2009-03-30 | Parašė: Paulius | Palik komentarą
Žymės: efektyvus darbas, įpročiai darbe, susitikimų planavimas | Temos: Produktyvumas

Daugumos verslo projektų smaigalys yra nukreiptas į pelno uždirbimą bei akcijų vertės kėlimą. Tai viena švenčiausių tiesų, įkaltų verslo valdymo teorijoje bei praktikoje. Pagrindinis įmonės tikslas – uždirbti pelną. Nepajudinima aksioma. Bet ar tikrai?

Modernios vadybos tėvas P. Drucker`is rašė, kad centrinis kiekvienos verslo organizacijos siekis turi būti klientų rato pritraukimas, išlaikymas bei plėtimas. Kitas korporatyvinio pasaulio banginis J. Welch`as neseniai pareiškė, jog vertės akcininkams sureikšminimas yra kvailiausia idėja pasaulyje. Anot jo, pelnas yra tik rezultatas, o ne strategija. Svarbiausia kiekvienos kompanijos atsakomybė yra jos darbuotojai, klientai bei produktai.

Tokią poziciją palaiko ir vienas įtakingiausių pastarųjų dešimtmečių verslo konsultantų bei mąstytojų T. Peters, prieš keletą dienų lankęsis Lietuvoje. Jo nuomone, daugelis pasaulio kompanijų vergauja finansų ir akcijų biržų analitikams. Verslo bendrovės apkarpo ilgalaikės plėtros bei tyrimų planus, investicijas į technologijas ir žmogiškuosius išteklius vardan to, kad įtiktų Volstryto ir kitų finansinių centrų chebrai.

Daugiausiai pelno uždirbančios kompanijos susitelkia ties “Neutroninio” Jack`o įvardintomis 3 svarbiausiomis verslo ašimis.

Arba kaip sako T. Peters – kompanijos papuola į bėdą, kai pamiršta esminius verslo principus, išsivaduoja iš bėdos, kai juos prisimena ir išvengia bėdos, jei nuolat jų laikosi.

2009-03-27 | Parašė: Paulius | Komentarų (1)
Žymės: akcijų vertė, įmonės pelnas, įmonių tikslai | Temos: Verslas

1936 metais D. Carnegie parašė vieną pirmųjų saviugdos (self-help) knygų “How to Win Friends and Influence People”, kurios iki šiol parduota per 15 milijonų egzempliorių. Knygai tapus pasauliniu hitu, jos pagrindu buvo sukurta daugybė asmeninio bei profesinio tobulėjimo programų, kuriomis pradėjo naudotis ir privatūs asmenys, ir įvairios organizacijos.

Žmonės yra socialinės būtybės, jiems būtina bendrauti tarpusavyje. Milijonai šią knygą nusipirko tam, kad prisimintų šiuos paprastus ir tuo pačiu efektyvius tarpusavio bendravimo principus:

1. Nekritikuok, nesmerk ir nesiskųsk.
2. Parodyk nuoširdų dėkingumą.
3. Pažadink žmogaus norus.
4. Nuoširdžiai domėkis kitais žmonėmis.
5. Šypsokis.
6. Nepamiršk, kad asmens vardas yra vienas maloniausių žodžių, kokį jis gali išgirsti.
7. Įdėmiai klausyk ir padrąsink kitą asmenį išsikalbėti.
8. Atrask temų, kurios būtų įdomios pašnekovui.
9. Leisk kitam asmeniui pasijusti svarbiam.
10. Venk ginčų ir gerbk kitų nuomonę.
11. Jei buvai neteisus, pripažink tai.
12. Būk draugiškas.
13. Pažvelk į viską iš pašnekovo perspektyvos.
14. Niekada nepulk kito asmens tiesiogiai.
15. Pagirk už pažangą ir parodyk, kaip ištaisyti klaidas.

Viskas atrodo taip paprasta, tačiau kaip sako J. Rohn – what is easy to do, it`s easy not to do.

2009-03-25 | Parašė: Paulius | Palik komentarą
Žymės: bendravimo taisyklės, draugiškumas, žmonių santykiai | Temos: Bendravimas, asmeniniai santykiai

Darbuotojų atleidimai yra neišvengiamas visų ekonominių sunkmečių palydovas. Personalo skaičių mažina tiek tarptautinės korporacijos, tiek ir gerokai smulkesni verslai. Taip, tai vienas greičiausių būdų verslui mažinti sąnaudas ir išlaidas, tačiau kaip rodo ilgametė tyrimų praktika, kartu ir vienas brangiausių. Darbuotojų sąskaita sutaupytas lėšas suskaičiuoti paprasta, bet įvertinti tikrąjį tokio taupymo poveikį kompanijai yra kur kas sunkiau. Dėl labai paprastos priežasties: etatų mažinimo pasekmės išlenda tik praėjus kuriam laikui po fakto. Be to, ne viską galima tiesiogiai pamatuoti pinigais.

Klestėjimo laikotarpiais įmonės dažnai apauga pertekline darbo jėga, kuri stabdo jos pažangą bei plėtrą. Tuomet atleidimai yra būtini. Visais kitais atvejais, prieš priimant tokį sprendimą, vertėtų rimtai apsvarstyti šiuos punktus:

Prekės ženklo kaštai
Visos kompanijos stengiasi susikurti kuo patrauklesnį įvaizdį darbuotojų akyse. Tai padeda pritraukti geriausius talentus, esančius darbo rinkoje. IT bendrovės nuolat varžosi dėl geriausių IT specialistų, finansų sektorius – dėl finansininkų, advokatų kontoros – dėl teisininkų. Dažna darbuotojų kaita labai atsiliepia įmonės kaip darbdavio patikimumui.

Lyderių ir vadovų kaštai
Masiniai darbuotojų atleidimai labai padidina tikimybę prarasti ateities talentus. Rimtos kompanijos žvelgia dešimtimis metų į priekį. Per tokį laikotarpį gali pasikeisti ne vienas aukščiausio lygio vadovas. Nustatyta, jog organizacijai žymiai mažiau kainuoja išsiugdyti būsimus lyderius savo darbuotojų tarpe, nei pasamdyti iš šalies ar pervilioti iš kitos kompanijos.

Moraliniai kaštai
Emocinis klimatas kompanijoje vaidina labai svarbų vaidmenį. Nerimas ir įtampa varžo personalo darbinį bei kūrybinį potencialą. Darbuotojų atleidinėjimas tikrai neprisideda prie geros darbinės atmosferos užtikrinimo. Jei ką tik atleido mano kolegą, kaip galiu būti tikras, jog kitą sykį nebus mano eilė? Amerikos vadybos asociacijos duomenimis, etatų mažinimus išgyvenę darbuotojai yra žymiai labiau linkę į stresą, depresiją bei kitus psichologinius sutrikimus.

Kritusios akcijų vertės kaštai
Finansų rinkos greitai reaguoja į įvairius gandus. Vien pasigirdus žinioms apie galimus personalo apkarpymus, kompanijos akcijų kaina gali smukti žemyn. Žiūrint iš investuotojų pozicijos, toks žingsnis dažnai suprantamas kaip indikatorius, jog bendrovė turi problemų. O jeigu ir neturi, tai jų greitai gali atsirasti po pranešimo apie darbuotojų atleidimą.

Samdymo kaštai
Naktis negali tęstis amžinai, visada išaušta nauja diena. Su ekonomika lygiai tas pats: kiekvienas nuosmukis anksčiau ar vėliau baigiasi ir prasideda kilimas. Rinkoje atsiveria naujos nišos bei galimybės, kurias reikia greitai išnaudoti. O kaip tą padaryti, jei nebeturi pakankamai žmogiškojo kapitalo? Naujų darbuotojų paieška, atranka, samdymas ir apmokymas kainuoja pinigus. Dar blogiau, kad tai užima laiko. Geras pavyzdys yra “Northwest Airlines”, kuri prieš kelerius metus atleido kelis šimtus savo pilotų. Vėliau, kai avialinijų verslas atsigavo, bendrovė turėjo atšaukti daugybę skrydžių vien dėl to, kad neturėjo pakankamai pilotų.

Kai kurios kompanijos randa būdų kaip sutaupyti ir neatleidinėdamos žmonių. “Toyota” sumažino darbuotojams atlyginimus, tačiau prarastą dalį kompensuoja suteikdama darbuotojams papildomų galimybių nemokai kelti kvalifikaciją, tobulėti ar turiningai praleisti laisvalaikį.

O štai amerikiečių bendrovė “Aflac” per 54 savo gyvavimo metus išvis nėra atleidusi nei vieno darbuotojo.

2009-03-25 | Parašė: Paulius | Komentarų (2)
Žymės: darbuotojų atleidimas, etatų mažinimas, įmonės kaštai, personalo valdymas, taupymas | Temos: Verslas

Įvairių verslo bestselerių autoriai įvardina savo mėgiamiausią verslo literatūrą. Atrodo, jog skaitymas ir rašymas yra neatsiejami dalykai.

2009-03-24 | Parašė: Paulius | Palik komentarą
Žymės: knygų autoriai, literatūra, verslo knygos | Temos: Verslas

Artūras Račas savo tinklaraštyje pastaruoju metu palietė opią mūsų (ir ne tik) visuomenės problemą: vidutinybių turime daug, o štai asmenybių reikia gerai paieškoti.

Mano supratimu, tarp šių dviejų žmonių tipų yra esminis skirtumas: būti vidutinybe reiškia būti tokiam, kaip ir visi. Tai paprasta. Tuo tarpu norėdamas tapti asmenybe, privalai išsiskirti iš kitų. Bent kažkuo: ar charakteriu, ar požiūriu, ar sugebėjimais, ar pasiekimais. Paprastai kuo ryškesnė asmenybė, tuo didesnė išskirtinumo praraja atitveria ją nuo likusios visuomenės dalies.

Šioje takoskyroje slypi keletas pavojų: atsiranda kitų žmonių pavydas, priešiškumas ir pyktis. Stoti prieš šiuos galiūnus išdrįsta tik nedaugelis. Vidutinybės kėdė juk žymiai saugesnė. Keletą kartų pasukę lengviausiu keliu, jie nebeturi noro jo keisti. Štai taip gimsta vidutinė žiniasklaida, vidutinė valdžia, vidutiniški verslininkai ir vidutiniai piliečiai. Paskui ieško visi kaltų, vieni ant kitų bėdas verčia.

Gal pirmiausia į save reikėtų pasižiūrėti? Šis klausimas vidutinybėms.

Visiems norėčiau pasakyti, jog asmenybe tampama. Charakterį galima lavinti, požiūrį pakeisti, sugebėjimus įgyti, o rezultatus pagerinti.

Žmonės labai dažnai susitapatina su masėmis, nes bijo būti kitokiais…arba tiesiog būti savimi.

2009-03-23 | Parašė: Paulius | Komentarų (8)
Žymės: išskirtinumas, vidutinybės, visuomenė, žmogaus asmenybė | Temos: Saviugda

Kai kuriuos dalykus protu sunku aprėpti ir įsivaizduoti – milžiniškas erdves, didelius atstumus, sudėtingus reiškinius arba…kosmines pinigų sumas.

Prieš ketverius metus, vasarą, buvau išvykęs į JAV padirbėti Foxwoods Resort kazino komplekse. Tuomet man teko rankose laikyti didžiausią pinigų sumą gyvenime – apie 200000 dolerių. Tiesa, ne popierinėmis kupiūromis, o pokerio žetonais. Labai puikiai prisimenu, kaip vos nesukėliau aliarmo, su žetonais pasukęs ne prie to pokerio stalo. Mat pagal kazino taisykles, jei neši stambesnę sumelę, tave nuolatos seka filmavimo kameros. O aš truputį pasiklydau – žiūriu, jau apsauga atlekia.

Šimtai tūkstančių, milijonas ar net šimtai milijonų – tokius pinigus įsivaizduoti dar daugiau mažiau galiu. Nors ir nepalaikęs rankose. Vaizduotės pradeda stigti nuo milijardo keliaujant aukštyn. Jokio skirtumo, kokia valiuta, skaičius vis tiek be proto didelis.

Aptikau labai šaunią iliustraciją su antrašte “Kaip atrodo trilijonas dolerių?”.

Pavyzdžiui, jei paimtume 100 milijonų dolerių šimto dolerių vertės banknotais, gautume gražią kruvelę, sveriančią maždaug toną:

O kaip 100 dolerių banknotais atrodytų trilijonas? Nežinantiems (toks iki šio buvau ir aš) kas per skaičius yra trilijonas: tai milijonas milijonų arba tūkstantis milijardų. Vaizdas išeina toks:

Ir iš bičo liko tik mažytis mažytis raudonas taškelis…

2009-03-23 | Parašė: Paulius | Komentarų (2)
Žymės: dideli pinigai, doleris, milijardas, trilijonas | Temos: Pinigai pinigėliai